Klausimai - Atsakymai
Specialistų pagalba
www.kpsc.lt   


Klauskite specialisto

Paieška  
   
Paieška pagal kategoriją
Klausimai - Atsakymai .: Bendri klausimai

Labutis, Net nežinau nuo ko pradėti, tiesiog jau kuris laikas blogai jaučiuosi. Bloga savijauta mane kartkatėmis kankina jau keletą metų. Iš viso kartais pagalvoju, kad nepažįstu savęs ir nežinau ko noriu, negaliu atpažinti savo norų, paaiškinti veiksmų. Atsibodo ir nuolatinės gilios savęs analizės, bet tos analizės ne sprendžia susikaupusias problemas, tik virsta sunkiu išgyvenimu, bloga savijautos išraiška. Gal aš sergu kokia psichine liga? Man patinka vienatvė, ramybė,mąstyti giliau, nei išorė...Esu jautri... Taip turiu daugybę problemų - mano šeima, galima sakyti iširo. Tėtis jau metai kaip draugauja su stikliuku, yra paminęs visas moralines normas, niekas jam nebesvarbu. Rodos, imu jo nekęsti, bet šalia neapykantos dažnai iškyla ir gailestis ir beviltiškumas, kad negaliu padėti artimam žmogui. Dėl tėčio kenčia visa šeima - gaila mamytės, kuri jau serga ūmia depresija ir dar gyvena po tuo pačiu stogu,kenčia smutą, nors neseniai išsiskyrė. Mama žada greitu laiku palikti namus, bet nelabai tikiu, kad taip pasielgs. Pati esu labai pasimetusi.Neįsivaizduoju ir savo tolimesnio gyvenimo be namų, nors gražūs prisiminimai jau, galima sakyti ir liko prisiminimais, neįsivaizduoju, kaip reikės dirbti ir mokytis, kaip suspėti (dabar dar mamytė išlaiko, o jei atsikraustys į miestą, bus dar sunkiau). Kadangi esu studentė, tai namuose negyvenu, o ir grįžti į juos beveik nėra noro. Pasiilgstu, bet netraukia, bijau tokios aplinkos. Dėl tėčio sumušimo - žiemą namuose buvo konfliktas ir vyresnis brolis smurtavo tėčio atžvilgiu. Jis gulėjo ligoninėje...Dabar broliui iškelta baudžiamoji byla, jau šiomis dienomis turi paaiškėti nuosprendis, girdėjau, kad laukia laisvės atėmimas...Baisu, gaila, skaudu, nors ir su juo nebuvo itin artimo ryšio. Negaliu nurimti ir dėl sesers šeimos - ji turi du vaikus, vyra. Jų tarpusavio santykiai pakrikę ,manau, ne tik dėl finansinių problemų, bet ir dėl vyro neištikimybės. Sesutė sunkiai dirba ir alina save, kiekvieną dieną atrodo vis baisiau. Blogai maitinasi - nėra už ką, paskutinį kąsnį vaikams atiduoda, o vaikų tėvui svarbu tik savo skrandį pasotinti.Nesuprantu tokio aklumo ir neatsakingumo. Negaliu įlįsti į kiekvieno mintis, ir išsakyti savo jausmus,požiūrį kaip reikėtų elgtis, kad būtum laimingas ir kitus padarytum laimingais. Tai mano širdutės sąžinė... negaliu...nežinau kaip padėti ir nesugebėsiu pati išspręsti kitų problemų. Sunku žiūrėti į aklumą ir abejingumą...Dėl to pasidaro dar sunkiau viduje... Kadangi studijuoju, tai ir darbų labai daug ant nosies, tokia neviltis ir bejėgiškumo jausmas užpuola,stipriai išgyvenu. Tik pradedu atsipalaiduoti ir vėl apima didžiulė baimė... Keista esu ir dėl to, kad mano gyvenime visada atsiranda vyresnis Žmogus (pagal amžių tinkantis į mamą ar tėtę ), kuriuo susižaviu, su kuriuo norėčiau bendrauti ir, rodos, klausytis ir klausytis Jo protingų, gražių minčių. Rodos, kad Jam viskas aišku ir lengva. Tie Žmonės buvo Mokytojai, Kunigas, Giminės, o dabar viena Dėstytoja. Problema tame, kad noriu bendrauti, bet šito labai bijau - kai netikėtai sutinku tą Žmogų, mane suima vidinis stiprus ir nemalonus drebulys.Noras pabėgti stipresnis už bendrauti. Dėl to tik graužiu save. Kodėl? Bijau? Rodos, kaip tik turėčiau džiaugtis sutikus. Nerandu drąsos, gal jaučiu baimę, nes bijau būti nesuprasta, atstumta?Bijau, kad negaliu rasti bendros kalbos, interesų... Nežinau... Kadangi ši Dėstytoja dėsto psichologija, tai dar labiau mane sužavėjo, nors Ji iš ties yra šiltas Žmogutis...Kai man buvo labai sunku, aš nėjau pas Ją, bet buvau parašiusi keletą laiškų, žinoma, atsakymų negavau, nes nežinojo nuo ko jie, o ir santykiai tarp studentų ir dėstytojų nėra itin artimi - daugelis vieni kitų net nepažįstam, nežinom vardų, o ką jau bekalbėti apie bendravimą. Bet kartą buvau parašiusi savo internetįnį adresą ir, nežinau, vistiek negavau atsakymo, o gal? Tuo pat metu susipažinau - tiksliau man parašė keleriais metais(pasak Draugės) vyresnė už mane mergina. Ji pradžioje teigė, kad man parašė atsitiktinai, o vėliau, kad adresą rado (tai galėjo būti, tačiau prieš tai pasakant jai prasitariau, kad man patinka psichologija - mano adresas buvo ''psichologijos tau'' žurnalo forume). Tiesiog per daug sutapimų buvo, kad patikėčiau jog tai ne Dėstytoja. Nors Ji (internetinė Draugė)tai neigia ir sako, kad mes visiškai nepažįstamos.Skaudu būtų, bet ir nenorėčiau patikėti, kad Ji (Dėstytoja)mane kam nors rekomendavo. Aš rašiau Dėstytojai, tai ir norėjau su Ja pabendrauti, o ne su kažkuo. Rašiau Jai, nes tikėjau, kad Ji gali mane suprasti, padėti. Tikėjausi užmegsti draugystę ir ją pratęsti realiai, bet gal tai nepavyktų? Ji Dėstytoja, o aš studentė. Gal mes nerastume bendros kalbos...Turiu abejonių, kad internetinė Draugė - tai Ji. Galbūt toks bendravimo metodas palankesnis tiek Jai, tiek man? Bet netikrumas taip pat neleidžia ramiai jaustis, kad ir ta draugystė yra labai graži... Visiškai atsiverti galiu tik tam Žmogučiui, kuriuo tikiu ir žaviuosi, bent jau ieškodama pagalbos(rašau Jums, nes tikiuosi specialisto požiūrio į visą tai, pagalbos, kad susivokčiau...) Dėl to tikriausiai niekada nesu buvusi pas jokius specialistus - psichologus. Gal tai, ką nuolat jaučiu ir išgyvenu - tai nėra problemos ir jausmai verti dėmesio? Gal tik viską išsigalvoju? Dėl visiškos nevilties,vis dažniau užplūsta noras nebegyventi. Laiko atsakomybė mamai, artimiems Žmonėms, bet kartais būna akimirkų, kai jaučiuosi, kad ta atsakomybė visiškai išnyko, bijau, kad galiu kada pamesti galvą. Mintį gyventi palaiko baimė, kad nepavyks vienu kartu ir greitai, neskausmiingai, baimė, kad išlikusi šiame pasaulyje prarasiu viską, ką turėjau -mokslus, nenoriu jokių klausimų, nuostabos, kritikos. Bijau, kad nesugebėsiu paaiškinti kodėl taip pasielgiau... Ieškau patarimų, pagalbos,nes bijau, kad pedagogas turėtų būti visiškai sveikas Žmogus. Gal aš juo būti negaliu? Daug čia prirašiau, tik nežinau, ar ką nors tai pakeis. Stengiausi kuo aiškiau. Ačiū...
labai daug ir atvirai rašai apie savo abejones ir prieštaravimus – dėl santykių su tėvais ir pažįstamais žmonėmis , dėl darbo ir studijų, sesers ir brolio gyvenimų. Atskleidi savo sunkiausius jausmus. Žinai, skaitant tavo laišką, žaviuosi tavo noru padėti kitiems, rūpintis jais, pastangomis gilintis į save, suprasti save, į savo santykius su artimais žmonėmis. Deja, kaip pati pripažinai, mūsų galimybės “padaryti kitus laimingais” yra ribotos, negalime už kitus spręsti jų problemų. Negalime ir neturėtume tai daryti. Tokiu atveju, turėtume už juos nugyventi jų gyvenimą - pamiršdami sąvajį. Tačiau tavo pastangos atjausti, parodyti dėmesį artimiems žmonėms gali būti jiems didelė parama sunkesniu gyvenime momentu. Rašai, jog atsibodo “nuolatinės gilios savęs analizės”, kurios ne sprendžia susikaupusias problemas, o priešingai - virsta sunkiu išgyvenimu, bloga savijauta. Pradėjus vis labiau gilintis, išties, gali kilti sunkiai paaiškinamas jausmas, kad tik dar labiau susipainiojai. Todėl labai svarbu, kad apsilankytum pas psichologą, jis gali padėti geriau suprasti save ir savo jausmus. Sunkiomis akimirkomis, kai norėsi būti išklausyta ir suprasta, visada gali paskambinti į „Vilties liniją“ 8-800 60700 ir pasikalbėti su čia budinčiu specialistu.




2008©Violeta Gudaitė