Klausimai - Atsakymai
Specialistų pagalba
www.kpsc.lt   


Klauskite specialisto

Paieška  
   
Paieška pagal kategoriją
Klausimai - Atsakymai .: Psichologinės krizės

Taip norėčiau neberašyti nei vieno sakinio iš savo gyvenimo, tačiau... Nebegaliu... Ką tik baigiau universitetą, dirbu. Rodos, ko daugiau gali norėti, tačiau nesijaučiu laiminga... Į darbą einu kaip į "kartuves" kas rytą su nerimu ir baime, kad vėl bus kas nors negerai, kad vėl būsiu, ką ne taip padariusi, vėl gausiu pastabų dėl savo nedėmesingumo, nors atrodo, taip įdėmiai viską atlieku, stengiuosi neklysti... Bet ir vėl... Pastaruoju metu noriu tik susigūžti ir išnykti iš šito gyvenimo, net nežinau kur, bet tik, kad manęs nebeliktų… Turiu draugą, bet tuo pačiu jo ir neturiu... Jis vos po kelių savaičių išvyks į Ameriką, kur likę jo (nemylima, kaip pats sako) draugė, sūnus... Jis nėra vedęs, tą tikrai žinau. Taip, mano gyvenime santykiai su vyrais gana komplikuoti, stengiuosi, kad būtume dviese, bet ne tiek, kad aukočiau save, pomėgius ar dar kažką... Ir vėl pasirodo, jog ne TAS... Tada guodžiu save, jog tai likimo pamoka, bet kai tos pamokos nuolat ima kartotis... Nebesinori nieko. Štai ir dabar, turiu-neturiu karuselė. Net neleidžiu sau pagalvoti, kad galėčiau įsimylėti, bėgu kuo toliau, nes žinau, kad jei įsimylėsiu - suklupsiu ir vėl labai labai skaudės. Nebemoku džiaugtis, nebesišypsau (net nuotraukose, kas būdavo neįmanoma), jaučiuosi klaikiai vieniša, nebenoriu nieko, tiesiog bėgu pati nuo savęs ir į save, kad niekas nematytų, kaip man sunku. Tik išsiduodu - akyse sublizga ašaros. Nei pusė tiek neišsakiau kas mane kamuoja. .................tai parasiau prabegus savaitei.....Niekaip nesuprantu kaip į savo gyvenimą pritraukiu tokius neatsakingus žmones... Štai ir vėl mane įsuko turiu-neturiu karuselė. Jau neturiu... Paaiškėjo, kad negaliu tuo žmogumi pasitikėti, kad jo rodomi dėmesio ženklai tebuvo būdas, noras gerai ir linksmai praleisti laiką... O aš tikėjau... Jau prieš keletą savaičių buvau sau pačiai sugalvojusi frazę - ateities nėra, ateities nebuvo, ateities nebus. Dabar jau nebepadeda nei knygos apie meilę sau, tarsi visas vidus priešintųsi tiems kvailiems pasakymams. Nebenoriu girdėti draugų frazių: gal ir gerai, kad taip atsitiko anksčiau. Tėvų pasakymų: kaip tu nežinai, ko nori gyvenime... Sesers žodžių: džiaukis gyvenimu ir būk laiminga. Kaip, kaip, kaip? Kai pasaulis dabar man atrodo, kaip piktas šuo ir vos praveriu kažkam duris į savo gyvenimą, sielą - mane puola iš pasalų. Tada n-tąjį kartą klausiu kodėl, už ką turiu taip kamuotis? Nei vienas nesupranta, jog santykiai, kad ir kokie jie bebūtų (tik draugiški tarp draugų, santykiai su mylimuoju) išplėšia dalelę iš mano širdies. Nesu iš tų, kuriems mirtinai, maniakiškai reikėtų meilės, bet juk kiekvieno žmogaus natūralus poreikis - mylėti ir būti mylimu. Bendraudama su kitais esu tokia, kokia esu, nemoku apsimetinėti, tačiau vis labiau tolstu, nes negaliu niekuo niekuo pasitikėti. Daugelis sako, tu per jautriai į viską reaguoji, atsipalaiduok... Ai, Tu menininke... Nemanau, kad tai įtakoja mano gyvenimą. Aš gyvenu taip, kaip liepia mano sąžinė ir supratimas apie gyvenimą, kuris, kaip pasirodo, dažnai skiriasi nuo kitų. Dabar savęs visai nesigailiu, esu stebėtinai rami, juk šuo ir kariamas pripranta. Atrodo, atveri tam artimam žmogui savo širdį, o jis "tenorėjo linksmai praleisti laiką". Nebenoriu nieko įsileisti į savo liūdną gyvenimą, kad nereikėtų atverti jau begyjančių sielos žaizdų. Niekaip negaliu pamiršti kaip ploviau, net grandžiau savo kūną, kad neliktų jokių žymių, prisilietimų... mylimo, tačiau girto žmogaus. Kas atsitiko: man reikėjo 2 metų ir psichologo pagalbos, matyt, tai liko mano pasąmonėje ir nepasitikėjime vyrais. Norėčiau tai garsiai frazei pritarti - visi jie vienodi. Tačiau mano vidus neleidžia man to pasakyti, juk pasaulyje yra ir šaunių žmonių. Apie savižudybę tikrai negalvoju, na nežinau, kas turėtų atsitikti, bet taip egoistiškai nesprendžiu problemų. Žinau, kad ir šį kartą pabusiu savo "sraigės namelyje" ir gyvensiu toliau su nepasitikėjimu širdyje. O dabar jaučiuosi taip, tarsi leisčiausi nuo aukšto smėlio kalno į bedugnę. Tad ka man daryti??????
Labas,
Jaučiu, jog Jūsų laiškas perpildytas nusivylimo, vienišumo, nerimo. Išties, sunku išlikti ramiai, kai kartojasi nesutarimai darbe, artėja draugo išvykimas, kartais jaučiatės nesuprasta tėvų ir draugų. Neseniai įvyko dar vienas pasikeitimas Jūsų gyvenime - baigėte studijas ir pradėjote dirbti. Pasikeitimai dažnai įneša į mūsų gyvenimą įtampos. Girdžiu, jog nepaisant šių sunkumų, esate stiprus žmogus, ieškote išeities, bandote sau padėti. Džiugu skaityti, kad ieškote būdų kaip atsipalaiduoti, nusiraminti.
Savo laiške išvardinote nemažai dalykų, kurie Jus slegia. Rašote ir apie nusivylimą dėl praeityje nutrūkusių santykių su vaikinu. Suprantu, kokia vieniša ir nusivylusi dabar turėtumėt jaustis kai artėja naujo draugo išvykimas. Labai norisi paskatinti nelikti vienai su šiais slegiančiais jausmais. Rašote, kad kurį laiką pagyvensite “sraigės namelyje”. Žinot, vienam problemas yra labai sunku spręsti. Gal šalia turite kokį artimą žmogų, kuriuo pasitikite ir su kuriuo galite dalintis savo mintimis. Nelikite viena. Naudinga būtų kreiptis pas psichologą, gal pavyktų padėti sau, pasiekti geresnių rezultatų, jei pasipasakotumėte kaip jaučiatės, kas neramina. Tad, atsakymą į klausimą “ką man daryti” rastumėte kur kas greičiau. Kadangi rašote apie seniau patirtus išgyvenimus dėl išsiskyrimo, jų atsinaujinimą, norėčiau parekomenduoti ir juos aptarti su psichologu. Psichologas gali Jums padėti susivokti savyje ir savo lūkesčiuose. Daugiau informacijos gausite paskambinusi mums į „Vilties liniją“ nemokamu telefonu 8-800 60700.
Ir dar, noriu nuoširdžiai pasakyti, kad žinotumėt, jog prasmė yra kiekvieno žmogaus gyvenime, yra ir ateitis. Kartais nusivylimas mums trukdo tuo tikėti ir suprasti patį save.
Nedelskite, esate verta palaikymo ir pagalbos.

Psichologė konsultantė




2008©Violeta Gudaitė