Klausimai - Atsakymai
Specialistų pagalba
www.kpsc.lt   


Klauskite specialisto

Paieška  
   
Paieška pagal kategoriją
Klausimai - Atsakymai .: Psichologinės krizės

Laba diena, Esu nuolat įsitempusi, nervinga, nepasitikinti savimi. Manau, kad tokios būsenos priežastys slypi giliai pasąmonėje. Nuo pat vaikystės jaučiausi esanti kitokia.Pirma - kairiarankė, antra - raudonplaukė storuliukė. Gal niekada ir nebūčiau suvokusi to savojo išskirtinumo, jei ne pradinių klasių mokytoja, permokiusi mane rašyti dešine ranka (turėjau būti tokia kaip visi vaikai);mokiniai , niekada nepamirštantys priminti, kad esu "ryža"...Sunkiausia būdavo vyresnėse klasėse, kai pradinių klasių pypliukas, prabėgdamas pro šalį, nesigėdydavo per visą koridorių šaukti "ryyyyyyyža karvė,ryyyyyyyža karvė"... Neverkdavau, bet ir negindavau savęs - tylėdavau...Viską kraudavau į save, į save, į save...Beprotiškai daug mokydavausi (iki išnaktų).Užtat pasiekdavau.Taip tarsi stengiausi kompensuoti tą savo kitoniškumą. Ne prieš kitus - prieš save. Suvokiau, kad jei manęs nepamils už grožį, tai gal bent mylės už protą?...Visada turėjau tikslą ir jo atkakliai siekiau.Būdavo, suklupdavau. Ypač tada, kai klasiokas mesteldavo frazę "tegul "ryža" eina prie lentos", arba draugė perduodavo kitų žodžius "atleisk, tavęs į gimtadienį kviesti negalime - bijome, kad niekas nepasityčiotų"...Tokiomis akimirkomis jausdavausi klaikiai. Bet tylėdavau. Būdavo gėda, kad aš tokia.Net pavasarį stengdavausi kuo ilgiau nenusiimti kepurės, kad tik niekas nepasišaipytų (nes gatvėj dažnai išgirsdavau paniekos žodžius). Suaugau. Egzaminus išlaikiau puikiai ir pasiekiau tikslą - studijuoju universitete. Persidažiau plaukus. Rodos, turėjau atsikratyti nepasitikėjimo, bet jis vis tiek many gyvena. Jaučiu.Ir kaip negyvens, jei dėstytojas, norėdamas pažadinti studentus, papasakoja anekdotą, pvz.apie tris kates: juodą, baltą ir..."ryžą"...Reaguoju ramiai. Tik niekaip nesuprantu kodėl pilna studentų auditorija leipsta iš juoko vien išgirdę žodį "ryža".Gal ir aš taip džiaugsmingai reaguočiau, tačiau kai šis žodis man asocijuojasi su agresija, panieka ar net smurtu - patikėkite,ramiai reaguoti negaliu. Ir vėl tyliu. Ir vėl viską kraunu į save. Ir dar. Aš gyvenau šeimoje, kurioje niekada nesijaučiau saugi. Ne, prieš mane nebuvo smurtaujama, tačiau visą laiką jaučiausi vieniša. Mama beveik niekada neturėdavo man laiko (vis dirbo, dirbo ir dirbo), o tėčiui nenorėdavau atsiverti. Jie - skirtingi žmonės. Mama - išsilavinusi, intelektuali moteris, tėtis - žemiškas žmogus, su kitokia vertybių skale.Jis nevengdavo manęs pažeminti, išgėręs ne kartą yra mestelėjęs nepadorią frazę mano adresatu.Bet aš negalėdavau teisti tėvo - jį teisdavo mamos mama, mano močiutė, kuri ir man (įsiplieskusi) nevengdavo mestelti frazę, kad aš - "tėvo kopija". Ne išvaizda, o nepakeliamu charakteriu.Tėvą teisdavo ir mamos giminės, kurie, pasisodinę mane, dar šešiametę mergaitę, įrodinėdavo, koks mano tėvas yra blogas ir kaip turiu su juo nesiskaityti. O man būdavo velniškai skaudu...Tylėdavau, bet jausdavausi menkesnė už pusbrolį, kurio tėvas kitoks nei manasis.Jausdavausi BLOGO TĖVO BLOGA DUKRA.Blogiausia tai, kad, bėgant metams, neapykanta gimė ne tėvui, o tiems giminėms, kurie jį teisdavo. O juk ir juose mačiau tiek daug trūkumų.Ir dabar matau.Ir,manau,visą gyvenimą matysiu... Neseniai tėvai išsiskyrė. Aš buvau už skyrybas (suvokiau, kad jie - pernelyg skirtingi žmonės, kuriems atskirai gyventi geriau). Abu tėvus beprotiškai myliu, jie - mane.Abu dažnai (grįžusi iš studijų namo) aplankau.Iš šalies žiūrint, rodos, viskas gražu (tėvai, nors ir atskirai, gyvena gan pasiturinčiai, yra laimingi), tačiau...giliai pasąmonėje aš nesu laiminga. Esu nuolat įsitempusi, nerami. Vis dar jaučiuosi esanti kitokia. Vis dar nepasitikiu savimi. Ne tik dėl šių dalykų, kuriuos išvardinau. Aš savyje nešioju tiek daug visko, kad net čia nedrįstu parašyti...Ir niekaip nesuprantu, kodėl man,tada dar mažametei mergaitei,buvo patikėta tiek daug suaugusiųjų paslapčių, kurias privalėjau saugoti?...Ir privalau...Kad neskaudinčiau savo mylimiausių žmonių...
Jūs esate pastabus ir išties analitiškas žmogus. Suaugę žmonės dažnai kreipiasi dėl problemų, kurios “vilkosi” nuo pat vaikystės. Šaunu, kad kreipėtės. Viską atlaikyti vienam tikrai sunku. Manau, jog išsamesnei analizei Jums būtų pravartu kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Tiesiog, konsultacijų metu Jūs turėtumėte galimybę išsakyti tai kas jus neramina ir sąlygoja dabartinę savijautą, be to, turėtumėt galimybę mokytis naujų (kitokių) elgesio modelių, kurie pagerintų Jūsų gyvenimo kokybę.

Psichologė




2008©Violeta Gudaitė