Klausimai - Atsakymai
Specialistų pagalba
www.kpsc.lt   


Klauskite specialisto

Paieška  
   
Paieška pagal kategoriją
Klausimai - Atsakymai .: Kitos problemos

Sveiki. Neseniai man nutiko toks anksčiau nepasitaikęs potyris- susidūrimas su asmeniu, kuris gal apskritai ir nėra psichinis ligonis, tačiau šiuo metu tikrai įtemptos psichikos dėl jį apėmusio ambicingo, kaprizingo pykčio. Pirmąkart gyvenime man kažkas bandė sudaryt tokių rimtų grasinimų regimybę. Dėl pretenzijų absurdiškumo bei grėsmės nerealumo man buvo šiek tiek juokinga, bet daugiau vis tiek pikta, nes supratau, kaip trūksta patirties man staigiai orientuotis tokioje situacijoje ir apsispręsti, kokį vaidmenį prisiimti. Intuityviai pasirinkau įžeidžiantį turinį ignoruojančią poziciją- “daviau kelią”, nes man tai pasirodė ori išeitis, palyginus su priešininko nesivaldymu. Konfliktas buvo psichologinis, ne fizinis, tačiau kriminalinių bruožų irgi buvo įgavęs, tik apie juos atskira kalba su kitom instancijom, jei reikės. Čia noriu pasiaiškint psichologinį aspektą, tiek iš savo, tiek iš priešininko taško. Aš štai jau kelias dienas jaučiuosi labai įžeistas, norisi gailėtis, kad nesikeikiau, neatsakiau ketinimais susidoroti, nesityčiojau ir niekaip kitaip “nekovojau”, tuo labiau kad ir minčių, ką pasakyti, turėjau, ir nebijojau. Apie save paklausčiau- kaip man lengviau įveikti vaikišką užgaulumą savyje ir greičiau pribręst priderančiam abejingumui. Apie jį- kas dedasi viduje tokio asmens, kas skatina jį žadėti dėl efekto, ko jis negalėtų įvykdyti, ir kokie kraštutinumai jo psichikoje verčia nesirūpinti, kad jis to efekto nepasieks, pavyzdžiui, bus išjuoktas. Iš kur kyla ta drąsa apskritai lyg pamiršti galimybę, kad taip atsitiks, kad nepadarysi įspūdžio? Nors vaidino atsainų, paslaptingą ir valdantį situaciją, oponentas virpėjo, žargoną ir keiksmažodžius vartojo nenatūraliai, kalbomis nuklysdavo į verksmingas nuoskaudas, todėl neįtikino, bet negi jis pats taip nemano? O gal jis pavojingas? Ar reikia nejuokauti ir būti atsargiam? Būsiu dėkingas už pamąstymus.
Laba diena!
Rašote apie neseniai atsitikusį įvykį ir jausmus, kilusius po susidūrimo su Jūsų paminėtu žmogumi. Klausiate apie minėto žmogaus vidų, ar reikia būti atsargiam. Tikrai negaliu nieko atsakyti į šį klausimą, nes nepažįstu to žmogaus.
Klausiate, kaip Jums įveikti vaikišką užgaulumą. Manau, kad tas žmogus tikrai Jus užgavo savo elgesiu ir kalbomis. Bet Jūs konfliktinėje situacijoje pasirinkote “kelio davimo” strategiją, kas rodo, kad galite reikiamu momentu susivaldyti ir nutylėti.
Normalu, kad po konflikto, kurio metu neišsakėte pykčio, nesikeikėte, nesityčiojote, nors minčių turėjote, liko daugybė minčių ir jausmų, kurie neduoda ramybės. Suprantu, kad po konflikto lieka nuoskauda, bet iš kitos pusės, juk likusį pyktį galima išlieti kitaip, kad tai nekenktų Jūsų orumui, savigarbai. Gal tiesiog užtektų su kažkuo iš artimų žmonių apie tai pasikalbėti, papasakoti, kaip jaučiatės, kokios mintys liko ir pasilikti prie “kelio davimo” strategijos, kuri šį kartą buvo veiksminga?

Konsultantė




2008©Violeta Gudaitė