Klausimai - Atsakymai
Specialistų pagalba
www.kpsc.lt   


Klauskite specialisto

Paieška  
   
Paieška pagal kategoriją
Klausimai - Atsakymai .: Problemos šeimoje

sveiki. su vyru kartu jau gyvename 15 metų. prieš 7 metus gimė vaikas. viskas buvo lyg ir normalu, sulaukus vaiko 3-čio gimtadienio grįžau į darbą, dėl kurio dar teko įstoti mokytis. šiuo metu jau priešpaskutinis kursas, bet panašu, kad viso mano darbo ir mokslų kaina- šeimos ramybė. man šiuo metu 39, vyrui-45. bet dabar beveik pastoviai esame kažkokioje keistoje nesusikalbėjimo būsenoje. esu pastoviai kaltinama kad niekada niekuo nesidžiaugiu, kad nepareiškiu iniciatyvos seksualiniams santykiams, kad amžinai pavargus, kad man nieko nereikia. net po (mano supratimu) gero pasimylėjimo, kitą dieną galiu būti apkaltinta, kad esu bejausmė. jeigu kartais užsimenu apie kokį nors nesusipratimą darbe, iš karto gaunu apibendrinimą, kad net ir pakeitusi darbą niekada su niekuo nesugyvensiu. nuo šių kalbų tikrai kyla įvairios mintys. man pačiai sunkiau dėl to, kad studijuoju daug psichologinių ir psichoterapinių dalykų, o dirbu su žmonėmis, kurie pakluvę į bėdas. tai mano darbas- padėti spręsti sunkumus. ir toks jausmas, kad žinios tik apsunkina padėtį, nes pabandžius kažką pakeisti šeimoje, tuojau pat kyla atgalinė reakcija- kad aš įrodinėju, jog esu protingesnė ir apskritai, kad visada teisi. vyrui tai ne pirma santuoka. nors mes susitikom vėliau, ir tikrai gerai sutarėm, dabar jau kyla minčių net dėl to, ar tuomet nepadariau klaidos. pilnai galiu įsivaizduoti, kad jam kyla įvairios baimės dėl savo vyriškos pozicijos ir pan. tai kad studijuoju su psichologija susijusius dalykus, gal trukdo kreiptis pagalbos, nes teko susipažinti su daugeliu patarimų, teikiamų panašiomis situacijomis, bet dirbti su svetimu žmogumi - lyg ir suprantama, o pačiam ieškoti pagalbos, kai nujauti ką tau pasakyti gali- keistoka. ir vis dažniau kyla mintys, kad gal tikrai jau esu tokia nesugyvenama, nes tokių draugų, kuriems galėčiau atsiverti, išsikalbėti- kaip ir nebėra. tai va toks va lyg ir paklausimas, lyg ir pamąstymas- ką gi reikėtų daryti, kad išpręsti šitą situaciją, kuri, bent jau šiuo metu man labai skaudi. dar ir dėl dukros, nes pati augau šeimoje, kur tėvai išsiskyrė man esant maždaug 12 metų. tikrai negyvenčiau su vyru vien dėl vaiko. gyvenam , kaip man atrodo, del mūsų šeimos, bet kažkaip keistai man pradeda kartotis mamos gyvenimas. norėtūsi gal daugiau ne tikslaus plano- nueikite pas psichologą, jis patars. labiau tikiuosi savo minčių apibūdimino- ar tai tik eilinis nukvailiojimas, ar jau rimtesnis požymis.
Sveiki,

Jūsų laiške daug Jūsų vyro minčių apie Jus, apie Jūsų santykius. Gaila, kad mažai papasakojote apie savo savijautą. Sakote, kad, klausant vyro kaltinimų, kyla įvairios mintys, deja, neparašėte, kokios jos…
Susidaro įspūdis, kad kaltinate save dėl pasikeitusių santykių šeimoje, nes ir dirbate, ir studijuojate. Kita vertus, atrodo, kad nepritariate vyro pastaboms apie Jūsų seksualinį gyvenimą, bendravimą namuose ir darbe. Tikriausiai kritika, kai manote esanti jos neverta, kelia įvairių jausmų: pyktį, nusivylimą, abejones dėl Jūsų atsakomybės už pakitusią šeimos emocinę atmosferą, nerimą dėl santykių ateities. Tai, kad šiuo metu apsunko bendravimas su vyru, nebūtinai reiškia, kad klaidingai pasirinkote, kurdama šeimą, juk sakote, kad daugelį metų gerai sutarėte. Laikui bėgant, žmonės keičiasi, todėl natūralu, kad keičiasi ir tarpusavio santykiai. Periodiškai ateina laikas pasvarstyti apie tai, kokiame taške jie atsidūrė, ir kurlink juos norisi pakreipti toliau. Minite vyro baimes ,,dėl jo vyriškos pozicijos”. Iš šios užuominos sunku suprasti, ką turite galvoje, taip sakydama. Tačiau apie tai tikriausiai verta pakalbėti su vyru, jei manote, kad yra dalykų, keliančių nerimą. Panašu, kad Jūsų vyras bando pasakyti, jog esami santykiai jo netenkina. Galbūt nuoširdus pokalbis apie tai, ko jūs vienas iš kito tikitės, ir kiek tuos lūkesčius galite įgyvendinti, padėtų geriau suprasti vienas kitą.
O gal iš tiesų pavargstate, stengdamasi suderinti studijas, šeimos ir darbo pareigas, rūpesčius? Iš laiško neaišku, kiek pati jaučiatės pavargusi ar praradusi gyvenimo džiaugsmą. Sakote, kad neliko artimų draugų, su kuriais galėtumėte artimai bendrauti. Kaip tai atsitiko? Gal yra žmonių, su kuriais norite bendrauti, bet skambutį ar susitikimą atidedate ,,geresniems laikams”? Neretai žmonės, kurių profesija – padėti kitiems, pernelyg emociškai ,,išsisemia”, todėl svarbu kritiškai įvertinti savo savijautą, gyvenimo kokybę. Tada galima pasvarstyti apie tai, kaip ją pagerinti. Gal pernelyg mažai skiriate laiko dalykams, kurie anksčiau džiugindavo ir padėdavo atkurti jėgas?
Deja, psichologijos žinios neapsaugo nuo galimų sunkumų gyvenime. Bet jos tikrai gali padėti renkantis pagalbos sau kelius. Jūsų laiške daug abejonių, klausimų, į kuriuos atsakymų ieškoti būtų lengviau gyvame pokalbyje. Galite paskambinti į ,,Vilties liniją” (8 800 60700; visą parą, kasdien), ar kreiptis psichologo konsultacijos. Visiems žmonėms gali kilti asmeninių rūpesčių, todėl nieko keista kreiptis pagalbos. Sėkmės ir jėgų sprendžiant iškilusius sunkumus!

Psichologė konsultantė



2008©Violeta Gudaitė