Klausimai - Atsakymai
Specialistų pagalba
www.kpsc.lt   


Klauskite specialisto

Paieška  
   
Paieška pagal kategoriją
Klausimai - Atsakymai .: Problemos šeimoje

Esame jauni žmonės, vedę 4 metai, auginame sūnelį, jam neužilgo sukaks 4 metukai. Tai pirmas mūsų vaikas, todėl galbūt apie jo auklėjimą nelabai ką ir teišmanome. Mūsų vaikas nėra padauža, šeip iš tiesų nebijau palikti jo vieno, žaisti kambaryje, pati būdama virtuvėje ar kitame kambaryje, nes paprastai nelandžioja ten kur nereikia, pažystami, draugai ir artimieji netgi sako, kad mūsų vaikas yra geras ir ramus, niekur nelendantis ir bardakų nedarantis, taip kaip kai kurie vaikai. Tačiau jis visiškai neturi kantrybės, yra labai užsispyręs ir neperkalbamas.Jeigu jis ką nors daro ir jam iš pirmo karto nepavyksta to padaryti, jis iš kart ima psichuot, pradeda rėkti cypliu balsu pvz: mamyte aš gi nemoku atsegti kuprinės. Ir tol kartos ir rėks kol prie jo neprieisi ir už jį to nepadarysi. Aš pradžioje stengiuosi pasakyti, kad jis dar kartą pabandytų, kad jam anksčiau tai yra pasisekę padaryti, tačiau jis kaip pamišęs reikalauja, kad aš jam tą kuprinę atidaryčiau, ir jeigu įvykdau tai ko jis nori viskas tuom ir baigiasi. Žinoma, aš visada galėčiau taip elgtis, bet aš noriu, kad jis mokytųsi pats, kad būtų savarankiškesnis, nu žinoma padedu aš jam kai ką padaryti, kas iš tiesų ne jo vaikiškam protui, ar jėgoms. Bet jeigu aš jį kažko mokau ar netgi rodau kaip tą reikia padaryti, nereikalaudama, kad iškart jis imtų ir padarytų, tiesiog, nu nors dar kartelį prašau, kad tai padarytų prie mano akių, kad aš jam galėčiau paiškinti ką jis ne taip daro ir galų gale galėtume mes abu tai padaryti, bet kur tau, jis užsispyręs rėkia ir net klausyt nenori. Kartais mes su vyru pratrūkstame ir net per užpakalį užplojame, nes kartais jo isterinius priepolius tik taip pavyksta išspręsti, bet ne visada, kartais tai nepadeda, o tik kyla dar didesnė sumaištis. Beje ne tik dėl kantrybės neturėjimo, bet toki priepuoliai kyla ir šeip: sakykime kažko užsimano pradeda zyst ir tas zyzimas nesilaiuja, o tik stiprėja kai aš jį mėginu užkalbinti kad jis pamirštų, kažką kitą pasiūlau tai jis dar labiau pradeda rėkti ir rėkia ir isterikuoja kiek tik jėgų turi. Tai namie tai nieko, nieks negirdi, bet ką daryti kai taip nutinka viešoje vietoje, ar parduotuvėje tai jau tampa nebepakeliama. Parduotuvėje jis graibsto viską, netgi tokius dalykus kurių namuose ir taip yra, netgi tuos pačius žaislus, jis tokį patį sakykim turi, bet pamato parduotuvėj, pradeda rėkti ir nepaleidžia, reikalaudamas, kad jam dar tokio reikia ir kad jis nori būtent šito, kad nupirkčiau. Tokia gėda patikėkit manim aš pasimetu, aš nežinau ką man tokiu atveju daryti, kaip jį peršnekėti, kaip jį atkalbėti, ir svarbiausiai nuraminti. Kaip jau minėjau išbandėm daug priemonių ir gražiuoju ,ir piktuoju, ir beržinės košės ragavęs, tačiau niekas nepadeda. Aš pasimetus ir jau nežinau nei kieno patarimų klausyti, prašau patarkit ką nors, o gal vertėtų pas psichologus apsilankyti.Su tuo mušimu, aš bijau traumuoti vaiką psichologiškai, kad neįvaryti jam agresijos ar neapykantos mums tėvams. Nemušam kiekvieną dieną, bet ir tai manau negerai.Aš norėčiau mokėti jį tik bendravimu apraminti, ir apie mušimą net galvoti nenorėčiau.Taigi prašau patarkit kai kyla isteriški priepuoliai viešoje vietoje kaip man į tai sureguoti ir kaip visą situaciją išspręsti???
Skaitydama Jūsų paklausimą, išskyriau kelias temas. Pabandysiu į jas atsakyti.

Reakcija į nesėkmę ir sunkumų įveikimas

Jūsų sūneliui greit bus 4 m., tai iš tiesų įdomus ir kartu sudėtingas amžius. Jis jau daug kalba, tyrinėja aplinką, mokosi savarankiškumo. Kaip ir kiekvienas žmogus, net ir suaugęs, jautriai reaguoja į nesėkmę. Berniukui geru pamokymu galėtų būti mamos ar tėčio pavyzdys, kai ir Jums kas nors nesiseka (ką nors sulaužėt, pametėt, pamiršot ir t.t.) ir į tai reaguojat savikritiškai ir su jumoru: „na aš ir žiopla...”, „šį kartą man nesiseka“, „koks aš grabalas, nevėkšla...“). Paprašykit, jei įmanoma, sūnaus pagalbos, toks pripažinimas stiprins jo pasitikėjimą savimi, padės atleisti sau suklydimus ir netrukdys ieškoti išeičių. Nemalonu jaustis mažiausiu tobulam pasaulyje. Kai vaikas kalba „man sunku“, „aš nemoku, tu padaryk“, verta atsakyti „tu juk stiprus, tu gali pasistengti, tu išmoksi... aš irgi nemokėjau kai man buvo tiek metų.“.

Intonacijos, kaprizai

Linkėčiau jums pratinti sūnų prašyti pagalbos ir išsakyti savo norus be verkšlenimų, graudenimų. Verta į zyzimą sureaguoti „O kur gražusis mano berniuko balsas? Tu juk gali tai pasakyti kitaip, paprastai. Aš negirdžiu kai tu verkdamas šitaip kalbi. Jeigu nori, tu paverk, o paskui nusiraminsi. Aš galiu palaukti.“.
Būkit su vaiku švelni ir tvirta, jauskitės rami, nes Jūs mylit savo vaiką ir linkit jam tik gero. Visada leiskite savo vaikui „nuleisti garą“ – išsiverkti - sumažės vidinė įtampa, o tada galite nuraminti (geriau veiksmu nei žodžiais, tiesiog paglostykite nugarytę, pasiūlykite atsigerti, nusiplauti rankas, pasėdėti Jums ant kelių.).

Fizinės bausmės

Pritariu Jums, kad fizinės bausmės – ne pati geriausia drausminimo priemonė. Bausmė turi būti nepatogi, bet neturi gąsdinti vaiko. Siūlyčiau Jums:
a) riboti vaiko aktyvumą (liepti 5-10 min. ramiai pasėdėti ant kėdės, 3-5 min. pastovėti kampe.).
b) mažinti malonumus (nepirkti tą dieną ledų, saldainių, neleisti žiūrėti filmukų, paimti kelioms dienoms dalį žaislų.).
2-5 m. įsiaudrinusį vaiką kartais galima paimti ant rankų, pasisodinti ant kelių ir palaikyti apkabinus, kalbant „pasėdėk ramiai, nusiramink“.

Protestai viešose vietose

Geriausia, kad reikalavimai vaikui ir sau namuose bei viešose vietose būtų tie patys. Žinau, kad būna nemalonu kai vaiko ožiavimąsi stebi, o dažnai ir komentuoja svetimi, gal jie jau užmiršo savo mažus vaikus. Neleiskite savęs ir savo vaiko auklėti pašaliniams! Visada būkite už savo vaiką, bet nenuolaidžiaukite dėl aplinkos spaudimo. Venkite mokyti jį prie kitų, geriau aptarkite namuose prieš ėjimą (ko tikėtis iš sūnaus), arba sugrįžus (kas jums nepatiko).
Jūsų sūnus dar mažas, formuojasi jo charakteris, santykiai su Jumis ir kitais žmonėmis. Visi Jums iškilę sunkumai yra natūralūs.
Jei norėtumėte daugiau pagalbos, kreipkitės į psichologus tiesiogiai.
Sėkmės!

Vaikų ir paauglių psichologė



2008©Violeta Gudaitė